Europos šalių kino forumas SCANORAMA 2024

Europos šalių kino forumas
SCANORAMA 2024
Atvira Lietuvos kino istorija
Nemokamų filmų ciklas Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios  bibliotekos  Meno skyriuje, J.  Janonio 9.

Lapričio 15 d. 17.30 val. VELNIO NUOTAKA
Prieš filmo peržiūrą pašnekesiui apie miuziklą susitinka aktorė Regina Arbačiauskaitė ir žinomas uostamiesčio sinefilas, kultūrininkas, žurnalistas Kęstutis Meškys.

Lapkričio 16 d. 12.00 val. MOTERIS IR KETURI JOS VYRAI.
Pašnekesiui apie filmus, 12 val. susitinka fotomenininkas Remigijus Treigys ir žinomas uostamiesčio sinefilas, žurnalistas Kęstutis Meškys.

Lapkričio 16 d. 14.00 val. ADOMAS NORI BŪTI ŽMOGUMI

Filmai nemokami. 

Penkiasdešimtį švenčiantis pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1974, 78 min.).
Kartą Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus nuo saldžių choralų, kyla vietinio pobūdžio maištas. Naudodamiesi proga angelai ima puotauti, šokti, viskas rieda link orgijos. Atsipeikėjęs Aukščiausiasis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas, -- degraduotas į velniukus, pliumteli tiesiai į senyvo malūnininko Baltaragio kūdrą. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis geista Marcelė, bet tai, ko dabar Baltaragis dar neturi, priklausys jam, mikliajam Pinčiukui. Marcelė gimdydama miršta, jos duktė Jurga išauga gražuole, pamilsta... visai ne Pinčiuką, o šaunų berną Girdvainį, irgi mylintį ją, bet savo obuolmušius arklius – ko gero, dar labiau. Negalintis egzistuoti be intrigų velniūkštis susitaria su arkliavagiu Raupiu, kad tuos arklius pavogtų. Baltaragis gudrauja taip pat, už velnio išleisdamas ne dukrą, o prigyventoją senmergę Uršulę. Bet Girdvainio ir Jurgos meilės jau niekas nebegrąžins, paskutiniame optimistiniame kadre regi greičiau tai, kas tik galėjo būti.
Parodysime ir lietuviško Pamario dramatišką moters gyvenimo istoriją, kurią režisierius Algimantas Puipa sukūrė pagal danų rašytojo Holgerio Drachmano novelę „Romanas kopose“. „Moteris ir jos keturi vyrai“ (rež. Algimantas Puipa, 1983, 91 min.) buvo filmuotas Kuršių nerijoje.
Jūros pakrante, rinkdamas medgalius, žengia pagyvenęs žvejas. Ištempia iš vandens ir skenduolio kūną. Policininkas bando išsiaiškinti tapatybę. Nevietinė moteris juodais rūbais atpažįsta savo vyrą. Žvejas gyvena su dviem suaugusiais sūnumis; vyresnėlis apsiima moterį parplukdyti namo, į jos kaimą, užtvindytą trobą. Bėga metų laikai, vieną dieną prie žvejų trobos sustoja vežimas: moters namą nusinešė jūra, ji su skrynia ir kambariniu augalu atvyko pas juos. Moteris nėščia, vyresnėlis prisipažįsta tėvui visą pavasarį ją lankęs. Tėvas vyksta į miestą, lankosi pas seniai jo laukusią vokietę, atiduoda dalį skolos palūkininkui Mauzehundei. Grįžusį pasitinka žinia, kad moteris gimdys. Tai Naujųjų 1900 metų naktis, vidury žiemos aidi griaustinis, gimsta berniukas. Moteris ir vyresnėlis tuokiasi bažnyčioje, bet, grįžę namo, atlieka ir nepamirštus pagoniškus ritualus. Gyvenimas teka toliau, žvejai kovoja su smėliu, vis užpustančiu jų namelį, bando grąžinti Mauzehundei skolos procentus, kol vyresnėlis pats nepaima skolos, nenorėdamas visą gyvenimą priklausyti nuo tėvo, juolab, kad bus ir kitas vaikas. Smuklėje geriantį alų vyresnėlį nužiūri jaunas valkata. Pasiveja jį kopose, bando nužudyti, ima gundyti bėgti iš šių kraštų. Vyresnėlis negrįžta namo. Laikui prabėgus moteris tampa jaunesnėlio žmona, pagimdo sūnų ir jam. Jaunesnėlį, įsidarbinusį gelbėtoju, netrukus paima jūra, todėl iš kalėjimo paleidžiamas už skolas ten sėdėjęs tėvas. Policija rado valkatos ir vyresnėlio lavonus, atidavė pastarojo pinigus. Jie vėl drauge – moteris ir keturi jos vyrai: šį kartą -- tėvas ir trys anūkai.
Donato Banionio šimtmečiui paminėti bus parodytas filmas „Adomas nori būti žmogumi“ (rež. Vytautas Žalakevičius, 1959, 87 min.), kuris aktoriui buvo svarbus kaip pirmas rimtas vaidmuo, pradėjęs jo sėkmingą karjerą kine, o lietuvių kino istorijoje liko kaip svarbus žingsnis į profesinį lietuvių režisūros įprasminimą tuometiniame sovietinio kino kontekste:
Po ikikarinį Kauną šlaistosi jaunuolis Adomas – besiglaudžiantis senoje baržoje, neprivalgantis, besiklausantis jos keistuolio kapitono skeptiškų fantazijų. Kartą per atsitiktinumą Adomui pavyksta įsidarbinti pasiuntinuku emigracijos biure „Alfa“. Vaikinui nesvarbios biuro viršininko Dausos, jo bendrininko, praminto „Amerikonu“, suktybės, jis turi duonos kąsnį, svajoja išvažiuoti drauge su pamilta mergina Liuce į kokį egzotišką užjūrio miestą. Bet Liucė patinka ir pagyvenusiam „Amerikonui“, ketinančiam užrašyti jai savo restoraną, ir Dausai, kuris, palikęs biurą, aibes skolų ir potencialių emigrantų, neria drauge su nesusivokiančia mergina į užsienį. Kapitonas irgi įsipainiojo į iliuzinę aferą su baržos draudimu, ir pats padėjo galvą Nemuno dugne. Nelaimėlis Adomas lieka tarsi išeities taške: šįsyk jį dar priglaus šlubis uosto sargas, bet šiaip jau herojaus ateitis – visai miglota.