Poetės Ritos Bijeikytės-Gatautės eilės šv. Velykų tema

Poetė Rita Bijeikytė-Gatautė dalinasi nuotaikingomis eilėmis šv. Velykų tema.

Prieš lietų

Boružėle,
Kur skubi, ropoji?
Gal šeima laukia didelė,
Indai neplauti
Po varnalėšom išsikerojusiom?
Karščiuoja vasara,
Akmenėliai po kojomis,
Boružėlė skrieja
Žvitriais sparneliais moja,
Ragina mane eit namolio.

Kada liūdėti?

Brolau, liūdėk,
Jei brolis liūdi.
Jei šalia tavęs artimas koks liūdi.
Išpažinties eik, nelauk,
Suteiks abiems malonių....

Susitikimas buvo.
Viešpats jį atrado pats.
Rožinis jo rankose
Dabar dažniau
Apeina visas paslaptis.
Liūdesys ir
Abejonės išnyko.

Pirmoji Filantropė – Velykų bobutė

Kas ta Velykų bobutė?
Velykų rytą paklausė Jurgutis.
Atsibudęs anksčiau laiko,
Pastryksėjęs lyg kiškutis.
Tėtis mąstė gan ilgai,
Pagaliau atsakė:
Motinos paklauski!

Tradicija lyg botagėlis
Į praeitį gražino
Istorija tarp žmonių plito
Apie gražuolę Velykų fėją.

Miškingo šlaito kaime
Graži našlė gyveno.
Išmintinga ir daili
Tik nelaiminga, dievaži,
Net per šventes jautės viena.

Bet kartą... prieš šventas Velykas
Pridažė ji kiaušinių daug.
Visi netilpo net į rėtį,
Teko juos į krepšį dėti.

O paskui ...
Nusipraususi ir apsirėdžiusi
Pasikinkė ilgaausius,
Išskubėjo pas vaikus –
vargingus ir liūdnus.

Kam šypseną dalino,
Kam po margutį,
O žinia per kaimą skriejo
Apie gerąją Velykų feją.

Moralas būtų toks:
Niekad nenuleiski rankų.
Kitam pagelbėjant
Ir save gelbsti.

Šventų Velykų ženklai

Velykų medyje margučiai kybo,
Berželio lapų, švelnių žilvičių apgaubti.
Žaliasis samanų kalnelis rymo,
Akmuo didžiulis po medžiu ...
Tai simboliai − ženklai tradicijos šventų Velykų.

Štai mokytoja klausia:
Kas yra Šventos Velykos?
Tai − Kristaus prisikėlimas po mirties,-
Marytė tarė.
Jis nuridenęs akmenį nuo kapo,

Prisikėlė naujai gyventi, - dar pridūrė Gintarė.
Taip, - mokytoja tęsė -
Viskas žemėj laikina,
Tik simboliai -­­­ ženklai išlieka,
It veidrodis apšviečia
Ir pėdsakus giliai palieka.

Akmuo, margutis, zuikis,
Paukštelis, sraigė, drugelis –
Šventų Velykų simboliai!
Vaikams lyg saulė mokytoja klasėj
Spindulius šviesos pažėrė:
Kailinėlius zuikutis kasmet keičia,
Kaip Jėzus Velykų rytą pakeitė save,
Gyventi naujai nusprendęs,
Taip sraigė išlenda iš savo kiauto,
Drugelis − iš kokono,
Paukščiukas iš kiaušinio –
Nauja gyvybė gimsta.

Su saule kelkimės Šventų Velykų rytą,
Šaltu vandeniu nusiprauskim,
Rūbus švarius paimkim,
Ir paskubėkim − varpai jau gaudžia –
Visus į Šventovę eiti kviečia.

Prisikėlimas

Kiek žemėj nelaimingų, Viešpatie!
Kodėl?
O Jobas klausė
Viešpaties –
Kodėl iš įsčių
Dar išėjęs nepražuvau?
Klausiu vėl.
Kentėjimuose drąsą atrandu
Ir esmę.
Tariuosi su Dievu
Dieną, naktį.
Šešėliuose įžiūriu šviesą –
Sugrįžta rytas.
Skleidžias pirmas žiedas
Suvargusioj širdy –
Prisikėlimas.

Feniksas

Eini ...
O gal atrodo?
Keliais nubraižytais, žemėtais
Žole šliauži,
O lietus žliaupia ir vėjas
Drebina lyg skruzdę kelyje.
Čia žemėje skaistyklą praeini
Ir, dėkojimu priėmęs
atvirą smerkimą,
Beldies į žemę praradimų.
Eini,
O gal atrodo?
Iš tiesų skrendi!
Kaip paukštis Feniksas
Viršukalnėn pakilęs,
Žemėj duodi vaisių.

Laimė

Vartai atverti į rūmus Išminties ─
Mokais gyventi, kitą jauti kaip save,
Dėkoji už šansą...

Nuoskaudas pamiršęs,
Džiaugsmus, šviesius darbus dalini,
Dangaus akis regi:
Neieškodamas atrandi,
Atidavęs lieki amžinai turtingas.
Dangus ir žemė
Semiu iš šulinio žvaigždes,
O jų vis nemažėja.
Virš galvos atviras dangus
Regiu, jas beria, sėja.
Semiu, semiu ir man atrodo,
Kad aukštumos ir žemumos susilieja
Ir žiedų spalvos ...
Prie šulinio palinkus obelėlė
Man kužda: Kai Meilė sieloje užauga,
Dangus ir žvaigždės buveinę
Žemėj randa.

Dovana

Padovanojo storą ožką man
Iš keramikos
Su ragais atgal atverstais.
Už tai, kad ėjau, nesustojau
Gyvenimo perkūnijų
Pabjūrusiais keliais.

Congerdesign paveikslėlis iš Pixabay