| Apie autorių |
Portreto autorius Petras Šmitas.
Algirdas Bosas gimė 1943m. kovo 9d. Kėdainiuose.
Mokymosi įstaigos: 1966-1972 m. Vilniaus dailės akademija.
Nuo 1974m. gyvena Klaipėdos krašte, Gargžduose.
1975-2002m. Vadovavo skulptūros sekcijai.
1992-2006m. Dėstė skulptūrą, kompoziciją ir piešimą Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje.
Nuo 1973m. dalyvauja parodose.
Nuo 1975m. LDS narys.
1997-1998m. ir 1999-2000m. paskirta aukščiausio laipsnio valstybės stipendija.
2001m. apdovanotas LDS nario auksiniu ženkleliu už metų kūrybinius pasiekimus - skulptūrą "Ilgesio paukštė". Drąsučio Kazimiero Gudelio atminimui paminklą Klaipėdoje.
2011m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, (už skulptūrą Radviloms Kėdainiuose) skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Šeimyninė padėtis: vedęs.
Algirdas Bosas - kūrybingas skulptorius - atviras naujovėms ir permainoms. Jo darbai lyg jautrus barometras atspindi Lietuvos meno raidos posūkius, vykusius XX - XXI amžių sandūroje. Dailininko kūriniuose atsiskleidžia savita modernistinė ir postmodernistinė plastinė raiška. Jo skulptūrų idėjos gimsta grakščių linijų piešiniuose, o pabaigti darbai žavi nūnai retais amato įgūdžiais, kuriuos galime įžvelgti ir kai menininkas kuria mažąją plastiką ar lieja paminklų formas, poliruoja granitą ar skobia medį, raižo medalių formas ar iš naujų poindustrinių medžiagų konstruoja skulptūrinius objektus. Šiandien, kai žavimasi virtualių informacinių technologijų galiomis, kai prabylama apie artėjančią skulptūros mirtį, Algirdo Boso kūrybą drąsiai galime sieti su amžinąja klasika. Joje juntamas jausmingas temperamentas ir plastinis įtaigumas, praeities ir dabarties vertybių darna. Jai būdingas poromantinis požiūris į gamtą, universalią žmogaus prigimtį, istorinę praeitį.
Kūrybinio kelio pradžioje Algirdas Bosas tapo vienu iš skulptūros modernizmo sąjūdžio, vykusio XX a. 8-9 dešimtmečiais lyderių. Šiandien, kai Lietuvos dailėje sugyvena skirtingų kartų modernizmo ir postmodernizmo raiška, Algirdą Bosą galime priskirti prie menininkų, atvirų laiko permainoms, besidominčių postmodernistine raiška (Petras Mazūras, Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius).
Pastarąjį dešimtmetį skulptoriaus darbai pasklido ne tik Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jie pasiekė užpoliarinį ratą (Norvegija, Lofateno archipelagas) ir Aziją (Pietų Korėja). Kas gi lėmė tokį menininko kūrinių gyvybingumą ir patrauklumą? Jo būdas? Meistrystė? Prasminė ir plastinė kūrinių raiška? Ieškant atsakymų vertėtų artimiau pažinti skulptoriaus asmenybę, darbo metodus, dar kartą peržvelgti 1973-2005 metais sukurtus kūrinius.
TARSI VĖJAS LAUKUOSE
Algirdo Boso atvirumas, jaunatviška energija, gyvybingumas, savitas humoro jausmas leidžia menininkui jautriai reaguoti j gyvenimo permainas, lengvai užmegzti ryšį su žmonėmis, ilgai jį išsaugoti ir kūrybingai panaudoti. Jo bendravimo būdas - žaismingas, nenuobodus ir kiek autoironiškas, jis visuomet įsiklauso į pašnekovą ir nesureikšmina savęs. Išskirtinis jo charakterio ypatumas - gebėjimas sukurti aplink save glaudžią kūrybos ir bendražmogiškų vertybių jungtį (šeima, draugai, laisvalaikis, kasdienės aktualijos). Tarsi vėjas laukuose jis lengvai aprėpia plačią šiandienos panoramą, randa bendrą kalbą su daugybe skirtingų žmonių. Todėl tiek sovietiniais metais, tiek šiais laikais menininkas sėkmingai bendradarbiauja su užsakovais, sumanymo įgyvendintojais ir žiūrovais.
Nepriklausomybės laikotarpiu viešosioms erdvėms sukurti darbai, mažosios plastikos ir taikomojo pobūdžio kūriniai dažniausiai yra užsakyti privačių asmenų, institucijų, bendruomenių. Nuo 1972-ųjų Latvijoje, Rygoje rengiamose Baltijos šalių skulptūros kvadrienalėse, užsimezgę ryšiai palaikomi iki šiol-Algirdas Bosas dalyvauja Liepojos medžio (1997, 2000) ir Jelgavos ledo (2000-2004) skulptūrų simpoziumuose. Jis visur randa bendraminčių ir draugų: Vengrijoje (Nyredhaza, 1984, Haidubiosioras, 1985), Bulgarijoje (Kovačevcai, 1986), Vokletijoje (Iserlochas, 1988), kur dalyvavo medalių ir mažosios plastikos skulptūrų simpoziumuose, ir net Pietų Korėjoje, kur lietuvių skulptorius pelnė išskirtines korėjiečių simpatijas - šiemet jis trečią kartą (2002, 2004, 2005) kaip garbės svečias pakviestas į solidžią tarptautinę Busano bienalę.
Išorinis vėjavaikiškumas netrukdo menininkui tikslingai susitelkti ties įgyvendinamu sumanymu kuriant skulptūras viešojoje erdvėje - sudėtingų technologinių įgūdžių, ilgo ir kruopštaus darbo reikalaujančius kūrinius.
FORMŲ IR IDĖJŲ KAITA
Jau ankstyvieji Algirdo Boso kūriniai išsiskyrė jautria plastine modeliuote ir meistryste (pvz., Salomėjos Nėries memorialinė lenta Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1974). Skulptoriaus kūrybiniam darbo metodui iki šiol būdingas nuoseklumas: piešinyje užfiksuotos idėjos pradžioje įgyvendinamos mažojoje plastikoje, medaliuose, vėliau plėtojamos monumentaliuose darbuose. Meniniai sprendimai evoliucionuoja nuo apibendrintos žmogaus figūros natūros (gamtos) link, nuo daiktiškosios aplinkos asociatyvios raiškos link. Savitai nagrinėjamos istorinės temos. 1974 metais Algirdas Bosas apsigyveno Klaipėdoje. Tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys ypač skatino į uostamiestį atvykti jaunus dailininkus. Jis palaikė ir rėmė Smiltynės granito skulptūros simpoziumus, kurie visoje Sovietų Sąjungoje garsėjo drąsiais, moderniais darbais. Simpoziumuose sukurti darbai buvo statomi Klaipėdos skulptūrų parke. Tuo metu miestas pelnytai vadintas modernizmo, meninio atsinaujinimo židiniu.
8-9 dešimtmetyje Lietuvoje atsiribota nuo iliustratyvaus siužeto ir įteisinta modernistinė plastinė kalba. Dailininkus domino vidinė formos struktūra, medžiagos išraiškingumas, natūros perkūrimas. Siužetiškumą pakeitė metaforos - anuometinėje "nutylėjimo" aplinkoje teko ieškoti talpaus ir prasmingo asociatyvaus įvaizdžio.
To meto Algirdo Boso kūryba sietina su augančiu susidomėjimu mažąja skulptūra. Kaip pažymi dailėtyrininkė Rasa Andriušytė, "gana spartų mažosios plastikos augimą 8 dešimtmetyje nulėmė bendra šio laikotarpio lietuvių skulptūros tendencija - polinkis į išraiškingą metaforišką vaizdą, kūrinio idėjos, mastelio, santykio su aplinka bei žiūrovu kameriškumą.. (...) 8 dešimtmečio skulptūroje esama ir koncepcijų bendrumo, ir intelektualinio ryšio su skulptūros klasikų Jacques'o Lipchitzo, Alberto Giacometti, Henry'o Moore'o, Constantino Brancusi, Jeano Arpo kūryba. (...) Pirmasis postūmis kurti asociatyvias plastines struktūras buvo ne socialinis užsakymas (...), o vidinis menininko poreikis. Mažosios plastikos kūrėjas plastinėmis priemonėmis siekė perteikti ne tik pamatytus, prasminiu loginiu ryšiu susietus dalykus ar faktus, bet ir vidinę tų reiškinių prasmę, asmenybės dvasinius poslinkius bei abstrakčias sąvokas. 9 dešimtmečio mene tokie tikslai tampa natūraliu menininko pasaulėjautos reiškimosi būdu. Dailininkai pradeda domėtis specifiškais natūros bei kultūros dalykais. Jų akiratyje ne tik gamtos formos, jos reiškinių įvairovė, bet ir žmogaus aplinka - buities rakandai, architektūrinės detalės bei konstrukcijos."¹
Tarpukario konstruktyvistų metodams suteikdamas emocionalumo, nagrinėdamas vidinę žmogaus figūros struktūrą, derindamas tūrius, 8-9 dešimtmetyje, mažosios plastikos darbuose Algirdas Bosas savitai atskleidžia dvasinį savo herojų būvį (,,Bundanti mūza", "Torsas", "Laukimas"- visi 1975; "Rytas", 1981; ,,Bičiulystė", 1982; "Metamorfozė", 1983). Šiuose darbuose ženklus siekis įprasminti yrančias, skylančias, bet kartu "monumentaliai vientisas būsenas, liudijančias amžiną priešybių vienybę, Tuo pačiu metu skulptorius susidomi ir gamtos pasauliu ("Augimas", 1973; "Žiogas",1976). Padidinti ir pritaikyti architektūrinei erdvei mažosios plastikos kūriniai po kurio laiko persikėlė i miesto aplinką ("Augimas", 1977; "Žiogas" , 1985-1986; ,,Bundanti mūza", 1974-1976; "Martynas Mažvydas", 1980; "Torsas", 1981; "Dvyniai", 1983; "Rytas",1985),
Pastarųjų metų dailininko mažojoje plastikoje ir piešiniuose žmogaus bei natūros motyvai susilydo į asociatyvius postmodernistinius žymenis - atsiranda susidomėjimas abstrakčia forma ("Kaita" I-II, 1995), antrine aplinka ("Ryšys", 1992), gyvąja gamta ("Pasiruošęs skrydžiui", 1990). Ir dauguma šio laikotarpio mažosios plastikos kūrinių, atsiradus užsakovui, ilgainiui buvo įgyvendinti viešojoje erdvėje.
Raiškiausi postmodernistiniai Algirdo Boso darbai buvo atlikti tarptautiniuose skulptūros simpoziumuose Lietuvoje ir svetur. Ledo skulptūrų simpoziume Jelgavoje sukurta kompozicija "Raktas į dangų" (2001), kurį po metų, Busano bienalėje, buvo atkartota skulptūroje viešojoje erdvėje. Simpoziume Liepojoje sukurtoje kompozicijoje "Dedikacija nykstančiam parkui" (2000) išbandytas prasminis skirtingų medžiagų - poliruoto granito ir plieno - jungimo metodas po metų buvo išplėtotas pirmoje instaliacinio pobūdžio kompozicijoje "Avilys" (2002, tarptautinis simpoziumas "Skulptūrų zona", Kaunas).
ISTORINĖ SAVIMONĖ
Lietuvos istorija - kita svarbi Algirdo Boso kūrybos tema. Nuosekliausiai istorinės tematikos samprata atsiskleidžia medaliuose. Dailininko siekis skulptūroje ir piešiniuose kurti vaizdus, pasitelkiant poetinę metaforą, medaliuose įgauna platesnes raiškos galimybes. Nedidelėje plokštumoje, skaidant ir derinant vaizdinius, linijų ritmą ir skulptūros reljefą, jungiant daiktų, peizažo, portreto, rašytinio teksto elementus, galima komponuoti poetiškai keliaprasmį siužetą. Medalį dailininkas suvokia tradiciškai: apvalus, būtinai išlietas iš bronzos. Averse visuomet komponuojamas asociatyvus asmenybės įvaizdis, reverse - su herojaus gyvenimu ir veikla susijęs motyvas. Medalyje dailininkas įamžino praeityje sąmoningai ar nesąmoningai pamirštus vardus. Taip po 1976m. pirmojo apsilankymo Dzintarių kūrybos namuose medalistų stovykloje atsirado "mažieji paminklai" autoriui patrauklioms, spalvingoms, kūrybingoms asmenybėms - Lietuvos kultūros šviesuoliams (Martynui Mažvydui, 1976; Baliui Buračui, 1983; Mikui Petrauskui, 1983; kalbininkui Juozui Balčikoniui, 1987; literatūrologui Jurgiui Lebedžiui, 1987; poetams ir rašytojams Vytautui Mačerniui, 1981; Antanui Vienažindžiui, 1983; Jurgiui Baltrušaičiui, 1984; Jonui Aisčiui, Mariui Katiliškiui, Vincui Kudirkai, Antanui Vaičiulaičiui - visi 1987, ir kt.). Medalis dailininkui tapo aktyvaus santykio su pasauliu teigimo forma - tarsi apmąstymų dienoraštis, kuriame pažymima tai, kas buvo brangu praeityje ir svarbu šiandien. Todėl jame lyg dienoraštyje įamžinami draugai (Petras Repšys, skulptorius Rimas Sakalauskas - abu 1987), kelionių įspūdžiai ("Vengriška melodija", 1984; "Bulgariškas motyvas", "Medalis muziejui" - abu 1986), aktualios nūdienos problemos ("Ekologija", 1986).
"Kompozicija Martyno Mažvydo tema" (1975) buvo bene pirmasis skulptoriaus darbas istorine tema. Siekiant atgaivinti ir asociatyviai paveikti žiūrovo atmintį, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus figūra konstruktyviai ir dramatiškai skaidoma, komponuojama tradicinio Mažosios Lietuvos antkapio - krikšto - tarsi atverstos knygos - fone. Taip prasminiu požiūriu sujungiamas istorinės asmenybės ir tautos lemties įvaizdis. Įdomios ir plastinės kalbos sąsajos su ankstyvuoju "Torsų" ciklu bei pirmuoju Mažvydui skirtu medaliu (1976). Neilgai trukus (1980) Smiltynės granito skulptūros simpoziume ši kompozicija atkartota granite.
Taip praeities ir nūdienos susipynimas, būdingas Algirdo Boso medaliams, pamažu "persikelia" į monumentaliuosius kūrinius. Tai Klaipėdos teatro interjero reljefai, kuriuose Lietuvos profesionaliojo teatro istorija atkurta metaforiškais "pasakojimais" ("Mokyklinis", "Karališkasis", "Liaudies“, "Šiuolaikinis", 1986-1989). Jau išlietas, bet pastato fasade dar nesumontuotas didžiausias Lietuvoje 100 kvadratinių metrų reljefinis frontonas "Mūzos".
Vienoje Klaipėdos senamiesčio gatvių sankryžoje iškilęs "Bokštas" (1982-1990). Tai reljefinių sienų namas, kurio epitafija pasirinkta Jurgio Baltrušaičio eilėraščio eilutė: "Kaip dažnai ant džiaugsmo sparnų mus aplanko liūdesys". Ji išplėtota į savitą skulptūrinį pasakojimą. Algirdas Bosas, tarsi postmodernizmo klasikas Umberto Eco, perkomponuoja, savaip sudėlioja ir sujungia jam žinomus istorinius faktus bei asmeninius išgyvenimus. "Būna tokių situacijų, kai į vieną darbą turi sudėti viską, ką galvoji ir ką turi pasakyti (.. .), nes kito karto gali ir nebebūti", - prisipažįsta autorius (...). - Kol kūriau šį darbą, Sovietų Sąjungoje pasikeitė net keturi vadovai. Viskas prasidėjo "gražiais'" Brežnevo laikais. Tuomet buvo statomos tik dekoratyvinės skulptūros arba architektūriniai akcentai. Taigi ir Klaipėdoje buvo paskelbtas konkursas senamiesčio skverelio dekoratyviniam akcentui sukurti (.. .). Pretendentų buvo net keletas, bet 1979 metais pasirinkta mano idėja (...).Tai turėjo būti kūrinys ne kam nors, ne kažkam, o visiems. Kadaise čia stovėjo namas, gyveno žmonės. Paprasčiausias namas. Paprasčiausi žmonės. Gyveno. Mylėjo. Džiaugėsi. Gimdė vaikus. Kentėjo. Mirė. Per šimtmetį beveik dvi kartos (...). Galima sakyti, kad tai žmogaus likimo ženklas. Tai namas-bokštas. Jame gyvena žmonės. Langai, durys. Pro juos žmonės žvelgia ir vaikšto. Gyvenimas verda. Mūsų visų gyvenimas. Norėjau, kad šiame name atsispindėtų buvę architektūros stiliai: gotika, renesansas, modernas... Norėjau, kad šiame name susipintų epochos ir tradicijos, kurios palietė mūsų senamiestį ir paliko savo žymę. Mes ir mūsų epocha žymę taip pat paliksime. Norėjau, kad tas namas-bokštas atspindėtų senovę ir dabartį, tačiau neatrodytų, jog pastatytas dabar. Norėjau, kad žmogui jis būtų pažįstamas ir savas (...). Kiekvienas langas ir durys, draperijos, plokštumų, aukščių santykiai turi savo prasmę. Vienas įspūdis vakare, kai matai tik vaiko ranką. Rytmetį, kai saulė švysteli kažkokiu kampu ir keletą akimirkų apšviečia bokšto skliautą, jis visai kitoks nei tas, pro kurį praeinate dieną (...). Norėjau jame apgyvendinti ką nors konkretaus iš Lietuvos ar pamario krašto istorijos, galbūt klaipėdietį, daug padariusį miesto labui (...) Ryžausi šiame bokšte apgyvendinti Jurgį Baltrušaitį. Jis ne klaipėdietis, bet tai buvo jo šimtmetis. Jis savo poezijoje bene anksčiausiai pamatė ir parodė mūsų ryšį su kosmosu. Jo poezija, jo ryšys su kosmosu buvo labai artima mano darbui"², - pasakoja Algirdas Bosas.
Pirmasis bažnytinės bendruomenės užsakytas paminklas buvo dvasininkui, pranciškonų vienuoliui, liekariui Jurgiui Ambroziejui Pabrėžai Kretingoje (1992-1993). Panašiai kaip ir medaliuose, klasikinė paminklo schema užpildoma asociatyviais poetiniais įvaizdžiais. Ant akmeninių riedulių pjedestalo įkomponuoti trys dvasininko gyvenimą "iliustruojantys" reljefai, atlikti bosiška supintų vaizdinių stilistika (centre - portretas ir gyvenimo vienuolyne scena, kairėje - personažas senajame Kretingos miestelyje, dešinėje - vienuolyno celėje). Pro simbolinę varpo formos vartų angą su gydomosiomis žolelėmis rankose " į žmones" žengia apibendrinta vienuolio figūra. Kaip ir medaliuose, dailininkas neakcentuoja portretinio panašumo, o poetiniais įvaizdžiais atkuria herojaus gyvenimo istoriją. Išraiškingas sunkių apkaustytų durų, pro kurias vienuolis išeina, horeljefas susipina su gyvybės medžio vainiko motyvu, būdingu dailininko medaliams. Šis motyvas asociatyviai sujungia žemiškąjį ir anapusinį gyvenimą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę poromantinis Algirdo Boso domėjimasis tautos istorija įgavo visuomeninę vertę: mažieji paminklai - medaliai - tampa tikrais paminklais. Klaipėdos universiteto miestelyje buvo atidengta skulptūra "Ilgesio paukštė", skirta JAV išeivijos verslininko, universitetinio jaunimo mecenato Drąsučio Kazimiero Gudelio (1933-1996) atminimui, 2006m. Kėdainiuose iškyla įspūdingas paminklas Radviloms, įvertintas Vyriausybine premija 2011 metais.
Ištikimas tautos istorijos temai Algirdas Bosas nuolat dalyvauja proginių medalių, Lietuvos banko lietuviškų kolekcinių monetų ir naujų paminklų konkursuose.
Savo kūrybine energija ir nuoseklumu, bylodamas apie universalią žmogaus prigimtį, gamtinę ir daiktiškąją aplinką, namus, savo krašto istorinius herojus, Algirdas Bosas įsilieja ne tik i Lietuvos, bet ir į šiuolaikinę pasaulio kultūrą.
Elona Lubytė
|
