Birutė Andriekutė
Portreto autorius Algirdas Darongauskas.
Gimė 1957 02 13 Palangoje.
1977-1981 m. dizaino studijos Lietuvos valstybiniame dailės institute.
Nuo 1993 m. pradeda dalyvauti parodose.
Nuo 1977 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
El.p. b.andriekute@gmail.com
Kiekvienas susitikimas su Birutės Andriekutės kūryba intriguoja. Pastelėse ir piešiniuose dailininkė nuosekliai ir originaliai plėtoja amžinąją moters temą.
Taigi moteris menininkė apie moterį: nekasdienišką, ne buities ar karjeros įsuktą, o šiek tiek raganą, truputį kerėtoją, pašėlusią ir pažeidžiamą tuo pat metu. Apie tokias moteris svajojama, tokia ne viena norėtume būti bent trumpam, per mėnulio pilnatį. Ši skirtingais B. Andriekutės kūrybos laikotarpiais suformuotų moters įvaizdžių įvairovė klostosi į įspūdingą meninę visumą. Gaivališkos moters vizija atskleidžia pastelėse, išsiskiriančiose sodriomis spalvomis ir tokia pat sodria formos traktuote bei grubokais „fablio“ tipo siužetais.
„Deivės šokis mėnesienoje“ ar, „Taigi, pastoralė“ yra pati tikriausia odė maištingai moteriškei, stamantriai amazonei , kuriai vieni niekai nuogu šokiu priversti siūbuoti mėnulį arba valdyti kuilių bandą. Net negrabi ir žiopla piemenė, rankoje įsitvėrusi jurginą, apsupta būrelio budriai stebinčių kvailų vištų, spinduliuoja nenugalimo moteriškumo aura. Pastaroji tokia stipri, kad eilinis kaimo ožys pradeda mirksėti tikro satyro akutėmis. B. Andriekutės pastelėms būdinga grotesko kupinos formos ir pozos ekspresyvi kompozicija. Tai smagiai šiuolaikiška senųjų mitų parodija.
Piešiniai – pati įdomiausia dailininkės kūrybos dalis. Jokia reprodukavimo technika negali perteikti tų subtilių, nykstančių popieriaus paviršiuje pieštuko prisilietimų. Tik originalus žiūrėdami, galime įvertinti retą šiais laikais kruopštumą, precizišką atlikimą, pasiduoti žavioms lakštų, padengtų smulkiais karakuliais, pinklėmis.
Iš pirmo žvilgsnio piešiniuose apsigyvenusios moterys yra kitokios nei pastelėse: jos tokios efemeriškos, kad, atrodo, nuskries nuo stipresnio atodūsio; jos nušvitusios keista šviesa, kaip ne šio pasaulio būtybės. Tik pamažu pastebi pastelėse ja matytas detales - putlūs pirštukai, prinokusios krūtys, geidulingi šypsniai ir kreivi žvilgsniai iš po primerktų vokų. Tampa aišku – šios romios deivės, ne mažiau pavojingos nei atlapaširdės pasiutėlės, yra tos pačios pirmapradės, instinktyvios moteriškosios esybės atmaina. Elizijumas, mitinis rojus yra aplinka, kurioje matriarchatiškoji nuostata skleidžiasi visa pilnatve. Senos ir jaunos, pačioje moteriškumo brandoje, pasimėgaudamos maudosi žiedadulkių miglose ir nuo jų pradeda švytėti, snaudžia ir buria mėnulio šviesoje, lėtai plaukia pro šalį augmenijos jūromis, o gėlių raštai klojasi jų mantijų-drobulių klostėse. Jos išmintingos, žino, kas buvo ir kas bus, todėl žvelgia iš aukšto yra gudrios, o jei reikia, klastūniškos. Ir nepriklausomos.
Dailininkė nesikartoja ir nesiekia formalaus atsinaujinimo. Pastelėse ir piešiniuose vyrauja tie patys veikėjai: moterys, žirgai, paukščiai, briedžiai, karaliai, vyrai, juokdariai, mėnulis. Veiksmo vieta ir laikas nedetalizuojami, tik užuominomis nusakomi – laukai, pajūris, diena, naktis... Išlikdama tos pačios temos rėmuose, B. Andriekutė sugeba suteikti kiekvienam naujam kūriniui subtiliai niuansuotą, vis kitą minties atspalvį, rasdama jai adekvačią meninės formos raišką. Todėl natūralu, kad paslaptingi kūriniai kaskart provokuoja žiūrovų smalsumą.
Menotyrininkė Kristina Jokubavičienė