Ankstyvoji Vido Pinkevičiaus tapybos paroda „Žmogus be kaukės“

 2026 m. lapkričio 14 d., šeštadienį, 14.00 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje (J. Janonio g. 9) atidaroma ankstyvoji Vido Pinkevičiaus tapybos paroda „Žmogus be kaukės“. Paroda eksponuojama iki  gruodžio 31 d.

ŽMOGUS BE KAUKĖS. Ankstyvoji Vido Pinkevičiaus tapyba

Ar įmanoma nutapyti žmogaus vidinę būseną? Meno istorija įtikinamai įrodė, jog portretas gali atskleisti kur kas daugiau nei tik išorinį panašumą. Paroda pristato ankstyvąją klaipėdiečio tapytojo Vido Pinkevičiaus (1949–2012) kūrybą ir kviečia pažvelgti į dailininką iš mažiau pažįstamos perspektyvos.

Vido Pinkevičiaus kūryba žiūrovams geriausiai pažįstama iš jo brandžiuoju laikotarpiu nutapytų ekspresyvių kaimo ir pajūrio peizažų, daugiafigūrių, dažniausiai sakralinių, kompozicijų, religinių siužetų. Šįkart dėmesio centre – ankstyvoji menininko tapyba, atverianti mažiau pažįstamą, o gal ir visai nežinotą Vido Pinkevičiaus kūrybos pusę, išryškinanti skirtį tarp ankstyvosios ir vėliau susiformavusios, žiūrovams geriau pažįstamos autoriaus tapybos kalbos.

Prieš mus – skvarbus ir kompromisų nepripažįstantis portretistas, kurio darbuose žmogus neidealizuojamas. Priešingai, portretuojamųjų veidai neramūs, žvilgsniai – dažnai introvertiški, nenuspėjami, figūros – kampuotos, o koloritas, pasižymintis drąsiais spalviniais kontrastais, sustiprina psichologinę portretų įtaigą. Tačiau būtent šioje plastinėje įtampoje atsiskleidžia portreto gyvybė – savitas grožis, kylantis iš netobulumo, formos ekspresyvumo, psichologinio vaizdo intensyvumo. Drobė tampa ne pasyviu atvaizdu, bet gyva, vidine įtampa pulsuojančia, kartais net bauginančia patirtimi.

Laisvas, skulptūriškas potėpis, tiršta tapybinė faktūra, drąsūs spalviniai kontrastai sieja menininko darbus su XX amžiaus Europos ekspresionizmo tradicija. Raudoni drabužių akcentai išsiskiria prislopintų žemės tonų fone, sustiprindami emocinę vaizdų įtampą. Tapybinėje raiškoje galima įžvelgti vizualinių paralelių su Chaïmo Soutine’o tapybos intensyvumu, Oskaro Kokoschkos psichologiniu portretu ir Egono Schiele’ės ekspresyvia figūrų traktuote. Tik nujaučiama minėtų autorių įtaka suponuoja gilesnį žvilgsnį į V. Pinkevičiaus tapybą, kurioje svarbiausia – ne išorinis panašumas, bet vidinė žmogaus tiesa.

Plastinė drąsa, kurią matome ankstyvojoje autoriaus kūryboje, atsiskleidė jo vėlesniame etape sukurtose daugiafigūrėse kompozicijose, dvasinių paieškų kupinose drobėse. Parodoje pristatomi kūriniai panardina žiūrovą į gilią egzistencinę refleksiją, kurioje persipina asmeninė laisvė, sistemos primesta realybė ir kasdienio gyvenimo akimirkos.

Svarbią vietą ekspozicijoje užima jaunų vyrų, atliekančių privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, portretai. Šiuose portretuose autorius sąmoningai vengia bet kokio heroizmo ar politizavimo. Dėvima uniforma čia tampa tik laikinu „apvalkalu“, po kuriuo slėpėsi nyki kareivinių kasdienybė, vienatvė, absurdu virtęs nuobodulys, vidinis maištas. Kareiviai, laikantys rankose klarnetą ar gitarą, atskleidžia žmogaus norą pabėgti nuo unifikuotos sistemos į muzikos ir kūrybos pasaulį, o jaunas vyras, skaitantis laikraštį „Pravda“, šiandien matomas kaip tragikomiškas epochinės buities liudininkas. Šis socialinių tipažų vaizdavimas per grotesko ir ironijos prizmę meno istorijos kontekste artimai asocijuojasi su vokiečių ekspresionistų Maxo Beckmanno, Otto Dixo kūryba.

Keliaudami ekspozicijoje sutiksime moterį su smilkstančia cigarete, idilišką jaunųjų porą, į mus besistebeilijantį berniuką (beje, turintį ypatingą savo gyvenimo istoriją), matysime paties menininko autoportretą. Drobėse – nepagražinta žmogaus prigimtis, o ekspresyvi forma, drąsūs spalviniai kontrastai ir išoriškai ramūs, tačiau vidinį išgyvenimų pasaulį atveriantys portretuojamųjų žvilgsniai suteikia kūriniams išskirtinę psichologinę ir emocinę jėgą.

Šiai Vido Pinkevičiaus ankstyvajai tapybai būdingas savitas žmogaus matymas – neidealizuojant modelio, bet išryškinant jo individualumą ekspresyvia forma, netikėtais spalviniais sprendimais ir subtilia įtampa tarp išorinio santūrumo bei vidinio pasaulio. Būtent ši tapybinė raiška leidžia portretams peržengti konkretaus asmens atvaizdo ribas ir įgyti savarankišką meninę vertę.

Ši paroda yra neeilinis žvilgsnis į Vido Pinkevičiaus kūrybinį kelią, į jo tapomą žmogų, esantį už uniformos, kaukės, laiko rėmų. Tai pasakojimas apie charakterį, apie netobulumo virtimą savitumu.

Parengė menotyrininkė Rūta Jakštonienė

Bibliotekos darbo laikas:
I-V nuo 10 iki 19 val.
VI nuo 10 iki 17 val.