Editos Sabalionytės, Edvardo Gongapševo, Sauliaus Drungelo ir Ryčio Vilniečio virtuali gatvės fotografijos paroda.

Kiekvienas naują miestą pažįsta savaip: vieniems knieti kuo greičiau įgyvendinti programą maksimum ir aplankyti visus turistams skirtuose bukletuose sužymėtus lankytinus objektus, būtinai užsukti į muziejus, galerijas ir garsiausias bažnyčias, o kelionės pabaigoje susidėti pliusiukus ir ramiai atsipūsti: viską, ko norėjome, pamatėme. O ką iš tiesų pamatėme? Ar bent supratome, kokiame mieste buvome? Miestai – tai ne tik pastatai, parkai, skulptūros, skverai, restoranai, prekybos centrai. Visa tai – tik karkasas, graži pakuotė. O iš tiesų miesto gyvastį kuria jame gyvenantys žmonės. Kiekvieno miesto gatvės, kuriomis bastaisi be konkretaus tikslo, yra pats geriausias muziejus po atviru dangumi. Pabandyk įsilieti į minią ir leisk būti jos nešamas - gatvėse atsiveria tikrasis miestas: užuodi kvapus (Lisabona man iki šiol kvepia sardinėmis), regi tik jam būdingas spalvas, o svarbiausia – nevaržomai gali stebėti žmones. Būti stebėtoju - pati įdomiausia klajonių po miestą dalis. Šią tiesą seniai perprato gatvės fotografai. Jie tyrinėja, pažįsta, jaukinasi miestą, stebėdami gatvės gyvenimą pro fotoaparato objektyvą.

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius pristato keturių menininkų: Editos Sabalionytės, Edvardo Gongapševo, Sauliaus Drungelo ir Ryčio Vilniečio virtualią gatvės fotografijos parodą.

Nedidelė fotografijos mėgėjų grupelė susibūrė 2019 – ųjų metų pabaigoje. Keturis fotografus: vilniečius Rytį ir Editą, bei Saulių iš Jungtinės Karalystės ir Švedijoje gyvenantį Edvardą, suvienijo bendras pomėgis – gatvės fotografija.
Ištisus metus bendraminčiai fotografavo ir dalinosi tarpusavyje patirtimi, įspūdžiais ir nuotraukomis. Per vienerius metus susikaupė nemenkas nuotraukų archyvas, kurį atidžiai peržiūrėjus ir atrinkus geriausius kadrus, buvo parengta ši paroda.

Fotomenininkai, analizuodami gatvės fotografijos žanrą, nusprendė pristatyti savo parodą ir pasidalinti mintimis, atsakydami į vieną ir tą patį klausimą:
Kodėl aš mėgstu gatvės fotografiją ir kodėl patarčiau ją pabandyti kitiems?


Edita Sabalionytė/ Vilnius

Fotografijoje esu naujokė. Prieš keletą metų paėmusi į rankas fotoaparatą ir išbandžiusi ne vieną žanrą, supratau, kad labiausiai mane domina žmonės, ypatingai kai jie tikri, neapsimetinėja ir nepozuoja. Gatvės fotografija man tapo tikru atradimu ir suteikė galimybę fiksuoti realų gyvenimą. Pasitelkusi šviesą, spalvas ir formas mokausi pasakoti istorijas bei kurti vaizdus ir mizanscenas.
Gatvės fotografija man yra savotiškas iššūkis: esu priversta įveikti drovumą, nebijoti priartėti prie žmonių bei mokytis pagarbiai fiksuoti jų kasdienę veiklą, emocijas, reakcijas. Tiems, kas domisi fotografija, labai rekomenduočiau pabandyti šį žanrą – tai tikras nuotykis, kuriame visuomet slypi netikėtumo žavesys. Gatvė visuomet kitokia, niekuomet negali numatyti, kokios istorijos tau bus pasiūlytos, kuo būsi nustebintas, kokių įvykių liudytoju tapsi…


Edvardas Gongapševas/Jönköping/Švedija

Labai geras klausimas. Neturiu paprasto atsakymo ir turbūt tokio negali būti. Šimtą kartų klausiau savęs, kodėl – gatvė. Išbandžiau fotografijoje beveik viską, išskyrus gal astrofotografiją. Nemenkinu astrofotografijos (astrofotografija – specializuota fotografijos rūšis skirta astronominiams objektams užfiksuoti) - tai netgi labai įdomu, tiesiog neturiu kantrybės pusę nakties nemiegoti ir laukti kol fotoaparatas kažką įžiūrės.
Kaip minėjau, išbandžiau viską - vestuvių, krikštynų fotografavimą, studijinių portretų, peizažų ir kitus fotografijos žanrus. Ilgokai ieškojau, kol kažkaip palaipsniui perėjau tik prie gatvės fotografijos. Fotografuoju ir paukščiukus bei gėlytes - nieko tame keisto ar blogo nėra, bet didžiausią džiaugsmą man teikia žmonių fotografavimas gatvėje. Gali būti mane žavi greitesnis rezultatas. Fotografuojant peizažus tekdavo planuoti iš anksto, kur ir kada fotografuosiu, stebėti orų prognozes, bandyti nuspėti, saulėta bus rytoj ryte ar ūkanota, anksti keltis, kažkur važiuoti, fotografuoti suplanuotą objektą ar siužetą šimtu skirtingų rakursų, o vėliau namuose atrinkti vieną iš gausybės nuotraukų. Daug darbo dėl ne kartą matyto peizažo ir suvokiant, kad jau kažkieno padaryti kadrai yra kur kas dramatiškesni, negu tavo nufotografuotieji. Gatvėje „rūkas" arba “saulė" yra kasdien. Čia visą laiką kažkas vyksta. Vienoje vietoje galima padaryti šimtą skirtingų kadrų. Žmogus – ne medis ir ne ežeras, gatvėje nukreipti kamerą į žmogų, ypač nepažįstamą – sudėtinga. Ežeras niekur nepabėgs, gali atsisėsti ir palaukti geresnės šviesos ar rūko, o žmonės nelaukia. Ir tai yra žavu - dinamikos mieste neatskleidžia joks kitas fotografijos žanras.
Rezultatas, kurį matome gatvės fotografijoje, dažnai yra tik ledkalnio viršūnė. Mes nematome proceso. Suraskite minutę laiko ir paieškokite Henri Cartier-Bressono nuotraukos “Sevilija”. Nustebsite sužinoję, kiek kadrų Bressonas padarė, kad gautų tą vienintelį, išlauktą ir nugludintą. Žiūrovui visiškai nesvarbu, kaip viena ar kita gatvės fotografija buvo padaryta. Jis vertina rezultatą. O man kaip fotografui labai svarbus procesas, ir jis turi teikti malonumą. Nesvarbu, ar fotografas stovi vietoje ir laukia kadro, padarydamas šimtus nuotraukų ir atrinkdamas vieną, ar visą laiką juda kartu su miestu ir sugeba nufotografuoti tą vienintelę nuotrauką iš pirmo bandymo. Tuo gatvės fotografija yra žavi.
Ar patarčiau pabandyti? Žinoma. Gatvės fotografijai nereikia super objektyvų, nebūtina studijinė šviesa, reikia tik kameros ir gatvės.


Rytis Vilnietis/Vilnius

Nelaikau savęs užkietėjusiu gatvės fotografu. Man labai patinka gatvėje ieškoti įdomių personažų, žmonių ir aplinkos sintezę atskleidžiančių kompozicijų. Spontaniškumas, kuris būdingas gatvės fotografijos stilistikai, man nėra priimtinas. Aš laikyčiau save šauliu - snaiperiu.
Mano fotografijos prioritetas yra architektūra, tačiau fotografuodamas pastatus, stengiuosi kadre užfiksuoti ir atsitiktinius žmones - tai sustiprina nuotraukų turinį. Kartais be išankstinio plano pagaunu gatvės stilistiką atitinkantį kadrą, nors pirminis tikslas buvo tik nufotografuoti pastatą.
Dauguma mano užfiksuotų miesto fotografijų nėra tipinės gatvės stiliaus nuotraukos. Tačiau jos įtaiko į platų šios stilistikos diapazoną ir labai noriu tikėti, užima savo nišą ten. Manau, man pavyksta savitai, kitoniškai parodyti miestų ar periferijos žmonių gyvenimą.
Kadangi fotografuoju jau daug metų, galiu palyginti, kaip pasikeitė miestų veidai. Kas kitas, jei ne gatvės fotografija, geriausiai gali atskleisti tuos laiko pokyčius?
Tai ir yra viena iš tų priežasčių, dėl ko patarčiau pamėginti gatvės fotografijos žanrą. Tokios nuotraukos bus tobulas prabėgusio gyvenimo veidrodis ir, galbūt, jūsų dienoraštis. Gatvės fotografijos nuotraukos visada bus labai vertingos jums patiems ir, žinoma, tiems laimingiesiems, kuriems pasiseks jas kada nors pamatyti.


Saulius Drungelas/Portsmouth/Jungtinė Karalystė

Niekad rimtai nesusimąsčiau, kodėl gatvės fotografija yra pagrindinis mano laisvalaikio užsiėmimas. Tai tapo lyg savaime suprantamu dalyku. Fotografavimą gatvėje galėčiau palyginti su adaptaciniu periodu naujame mieste, į kurį atvažiavai gyventi. Miestą prisijaukini ir matuojiesi tyrinėdamas: vaikštai gatvėmis, užeini į vieną kavinę, paskui į kitą, į dar kitą, kol galiausiai kažkuri iš jų prilimpa ir tuomet nuolat imi joje lankytis. Pradžioje kažkuo patraukia aplinka, patinka kavos skonis, jautiesi savo vietoje, kol galiausiai ta kavinė tiesiog tampa įpročiu.
Norėdamas atsakyti, kodėl mėgstu būtent gatvės fotografiją, rinkčiausi gana subjektyvią skonio sąvoką. Iš viso to, ką teko išbandyti fotografijoje, gatvės fotografijos skonis patiko labiausiai. Kuo? Tikriausiai savo keistai derančiais ingredientais. Gatvės gyvenimas – chaotiškas reiškinys, kurio ašis yra nuolatinis judėjimas ir kaita. Žmonės nuolat juda iš taško A į tašką B, atlikdami tūkstančius prasmingų ar beprasmių veiksmų. Kai pradedi stebėti šį skruzdėlyną, suvoki, jog šis judėjimas nepradės tau pozuoti. Tenka pačiam surasti būdą, kaip išplėšti TĄ akimirką iš šio nesibaigiančio judėjimo. Kartais tai pavyksta, kartais – ne. Ir kuo daugiau nesėkmių, tuo labiau didėja adrenalino kiekis ir stiprėja sportinis azartas: reikia vienu paspaudimu suvaldyti šį judėjimą ir tą padaryti turėčiau/galėčiau aš. Žiūriu į tai kaip į iššūkį – niekad nežinosi, kas nutiks prieš tavo akis einant gatve ir ar spėsi/pavyks tai nupaveiksluoti. Vienintelis dalykas, ką tikrai gali suvaldyti, tai nuspręsti: šiandien eisiu paveiksluoti ir judėsiu konkrečiu pasirinktu maršrutu. Visa kita yra atsitiktinumo valioje.
Ilgiau pasėdėjus galima išvardinti ir daugiau subjektyvių ar objektyvių priežasčių, kodėl mėgstu paveiksluoti gatvėje, bet esminiai dalykai visada lieka: skonis, chaosas, nuolatinė kaita, dinamika, nenuspėjamumas, atsitiktinumas, veidų ir veiksmų įvairovė, besikeičiančios dekoracijos ir retkarčiais aplankanti sėkmė. Sustabdžiau laiką ir pasiėmiau tai, kas tuo metu pasirodė įdomu ir nepakartojama.
Kodėl pasiūlyčiau pabandyti fotografuoti gatvėje? Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje šis žanras nėra labai populiarus. Manoma, kad Lietuvoje nėra ką paveiksluoti, čia ne Londonas, nėra tiek įdomių tipažų, minia – ne tokia marga ir įdomi. Kita vertus, Londone niekad nenupaveiksluosi to, ką galėtum nupaveiksluoti Vilniuje. Kiekvienas didmiestis ar mažas miestelis turi kažką savo, įdomaus ir specifinio. Paveiksluoti gatvėje – tai stebėti aplinką, žiūrėti ne į visumą, bet bendrą vaizdą dalinti į daugybę mažų fragmentų, tarp kurių galima rasti kažką įdomaus, specifinio ir nepakartojamo, ir iš šių radinių sudėlioti naują vaizdą. Gal tai kiek ir keistas užsiėmimas, bet įdomus. Ir naudingas – pradedi kitaip vertinti aplinką, kurioje gyveni.
Tokių kadrų ieškojimas – ne vienadienis užsiėmimas, jis tęsiasi tol, kol paveiksluoji toje pačioje aplinkoje – ji kinta, ir kaskart atrandi naujus, nematytus fragmentus. Tačiau, jei kas paklaustų – o kam to reikia? – tik patraukčiau pečiais ir atsakyčiau – šito aš nežinau.
Pabandykit, gal jums pavyks atrasti atsakymą.