Sauliaus Drungelo virtuali fotografijų paroda "ONLINE"
ONLINE. Visai nesvarbu, kur esi, – Klaipėdoje, Londone, Tokijuje ar bet kuriame kitame pasaulio mieste, – žmogus su mobiliuoju telefonu rankoje yra kiekvieno didmiesčio dalis. Internetas iš namų, biurų, mokymo įstaigų išėjo ir į gatves. Būti nuolat „online“ XXI amžiuje tapo gyvybiškai svarbu.
Jei neturi rankose telefono, jautiesi nesaugus, vienišas, pasimetęs erdvėje, niekam nesvarbus ir pamirštas. Tavo egzistenciją palaiko šimtas vienas per dieną gautas „Like“ po trisdešimtąja tądien įkelta „selfie“. Taip tu primeni pasauliui: „aš esu“, ir tuojau pat gauni patvirtinimą – grįžtamąjį ryšį: „matome, girdime, spaudžiame „Like“.Mobiliųjų telefonų nepaleidžiame iš rankų nei eidami gatve, nei pietaudami kavinėse, nei stovėdami eilėse prie kasų. Nebestebina nauji bendravimo ypatumai: du žmonės rankose gniaužia telefoną net sėdėdami kavinėje vienas priešais kitą, matyt, pamiršę, kad tarėsi susitikti, nes seniai nesimatė, pasiilgo. Bet susitiko trise: jis, ji ir telefonas. Pastarasis diktuoja bendravimo toną, egoistiškai reikalaudamas nuolatinio dėmesio. Sunku suvokti, ar tai vis dar bendravimas, ir kur jis vyksta – čia, ar dirbtinai susikurtoje virtualioje realybėje.
Nomofobija* – eilinė progreso išdaiga. Tai, kas turėtų palengvinti bendravimą, pamažu tampa siena. Esame vartotojiška visuomenė, kiek pakvaišusi dėl kiekvieno naujo žaisliuko. Trumpalaikė laikmečio mada žaibiškai tampa neišvengiama būtinybe, be kurios negalime žengti nei žingsnio.
Bet panikuoti dėl to neverta – naujos technologijos vystomos taip sparčiai, kad neišvengiamai ateis laikas, kai išmaniuosius telefonus padėsime kur į palėpę greta seno patefono, lempinio televizoriaus, sieninio laikrodžio bei kitų kadaise buvusių technikos stebuklų...
*2008-aisiais britų mokslininkų sukurtas terminas, skirtas apibūdinti žmones, patiriančius nerimą, kai jie negali naudotis mobiliosiomis technologijomis.
Saulius apie save:
Gimiau 1970 m. Klaipėdos rajone. 1988 m. baigiau Rusnės vidurinę mokyklą. Šiuo metu gyvenu ir dirbu Didžiojoje Britanijoje. Rimčiau fotografija domėtis pradėjau 2008 m. Po keletą metų trukusių įvairių bandymų ir ieškojimų, gatvės fotografija tapo pagrindinė tema, kuriai skiriu didžiąją savo laisvalaikio dalį. Dažniausiai paveiksluoju Londone, kuris tiesiogine to žodžio prasme yra rojus paveiksluojančiam gatvėje. Tai kosmopolitiškas miestas, pilnas judėjimo ir nesibaigiančių atsitiktinumų. Kaskart vaikščiojant tomis pačiomis gatvėmis randi kažką naujo ar anksčiau nepastebėto. Toks jausmas, lyg bristum į nuolat skubančių žmonių upę – krantas lyg ir tas pats, bet vanduo jau kitoks, niekas nesikartoja.
Šis fotografijų ciklas gimė (susigulėjo) savaime – žmogus su išmaniuoju rankoje – neišvengiamas vaizdas gatvėje. Ne taip seniai tai buvo retenybė. Dabar – elementari realybė. O kada nors tai gal taps šio laikmečio vizitine kortele – esu čia, bet išties kažkur kitur...
Tekstą parengė Birutė Skaisgirienė