Virtuali knygų paroda Pažintis su klasikine freska ir šiuolaikinės sieninės tapybos kūrėjais.
Virtuali knygų paroda
Pažintis su klasikine freska ir šiuolaikinės sieninės tapybos kūrėjais.
Šis tapybos būdas žinotas jau senovės Egipte, Kretos-Mikėnų kultūroje (Knosas, Tirinto rūmų freska, XVI – XIII a. pr. m. e. pradžioje). Antikoje plėtota al secco technika, naudoti sudėtingi keliasluoksniai šlifuoti gruntai su marmuro miltelių priedais (Pompėja, Herkulanėjo freska, VI – V a. pr. m. e. pradžioje). Pirmaisiais m. e. amžiais panaši į freską sienų tapybos technika plėtota Indijoje (uolų šventyklose Adžantoje, II a. pradžioje – VII a.), Vidurinėje Azijoje (Pendžikentas, VI a. – VIII a.). Viduramžiais laikytasi VIII a. – IX a. Bizantijoje susiklosčiusių ikonografinių kanonų. Freskos kurtos Bizantijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Serbijoje ir kitur.
Sienų tapyba klestėjo Renesanso epochoje Italijoje; tikrų freskų (vad. al fresco) sukūrė Džotas, Mazačas, Pieras dela Frančeska, Rafaelis, Mikelandželas ir kiti. Įsivyravo Renesansui būdinga plastika, figūrų apimties modeliavimas, taikyta linijinė perspektyva, freska prarado ankstesnį dekoratyvumą. Brandžiojo renesanso freskoms būdingos sudėtingos diagonaliosios kompozicijos (Popiežiaus rūmų Vatikane freska, 1509−1514 m., dailininkas Rafaelis).
Baroko epochos bažnyčių, rūmų sienų ir skliautų tapyboje naudoti perspektyvos, šviesos, spalvos, faktūros efektai, išpopuliarėjo perspektyvinės architektūros motyvai (kvadratūra), būdingas tapybos virtuoziškumas, sudėtingi figūrų rakursai, egzaltuoti judesiai (Barberinio rūmų Romoje plafonai, 1633−1639 m., dailininkas Pietras da Kortona, Šv. Ignoto bažnyčios Romoje freska, 1691–1694 m., dailininkas Andrea Pocas).
Klasicizmo laikotarpio freskai būdinga aiški kompozicija, monumentalios formos, griežti figūrų siluetai, darna, harmonija (Versalis, Fontenblo, Otėjaus rūmų Prancūzijoje freska, dailininkai broliai J. S. ir J. H. Ruso, Juberas Roberas). XIX a. freskų tapyboje vyravo istorizmas, akademizmas, simbolizmas, romantizmas (Burbonų rūmai, 1838–1847 m., Apolono galerija Luvre, 1849–1851 m., dailininkas Eženas Delakrua, Paryžiuje), XIX a. antroje pusėje – simbolizmas (Pikardijos muziejaus Amjene freska, 1861–1882 m., dailininkas Pjeras Piuvi de Šavanas), XX a. pradžioje – modernas (Eliziejaus laukų teatras Paryžiuje plafonas, 1912 m., dailininkas Morisas Deni, Jenos universiteto, 1913 m., Hanoverio rotušės freskos, 1914 m., abiejų dailininkas Ferdinandas Hodleris).
XX a. freska glaudžiai susijusi su architektūros kryptimis, pastatų konstrukcijomis, naudojamomis medžiagomis, dailininko individualiu braižu.
Sieninės tapybos Lietuvos visuomeninių pastatų interjeruose aukso amžius – XX a. 7-8 dešimtmečiai. Freskos, vitražai, kiti taikomosios dailės kūriniai tuo laikmečiu buvo ne tik naujosios architektūros statinių puošmena, bet ir atskira, svarbi architektūros dalis.
Šioje parodoje pristatome žymiausius monumentaliosios dailės kūrėjus Lietuvoje : Sofiją Veiverytę, Antaną Kmieliauską, Angeliną Banytę, Petrą Repšį, Vytautą Valių, Juozą Vosylių ir kitus, bei šio laikmečio – XX a. 6-8 – ojo dešimtmečio - dailės ir architektūros kontekstą Lietuvoje.
XX a. pabaigoje į Lietuvą iš Vakarų Europos, iš Amerijos atkeliavo sreet arto mados. „Kadaise buvęs tik pogrindinis šis gatvės menas šiandien vadinamas globaliu kultūriniu reiškiniu, kuris perima ir keičia vietines normas ir tradicijas. Gatvės meno judėjimas neturi aiškaus centro, nes svarbiausi dalykai nebūtinai nutinka Londone, Niujorke ar Meksike, bet ir už Klaipėdą mažesniame Norvegijos mieste“( DELFI 2016 m. rugpjūčio 4 d. 11:40). Gatvės meno apraiškų netrūksta Lietuvos didžiuosiuose miestuose ir mažuose miesteliuose, rengiami gatvės meno festivaliai ir įvairūs projektai.