Teresė Žulkienė
Gimė 1937 m. Lingėnų k., Telšių apskritis.
1958 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą.
Nuo 1958 m. gyvena ir kuria Palangoje.
1958–1990 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė.
2007 m. tautodailininkė tapo respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ regioninio turo laureate ir buvo pripažinta geriausia audėja Klaipėdos apskrityje.
Yra surengusi septynias autorines parodas, jos darbai eksponuoti prestižinėse tautodailės parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Jos austais žemaičių tautiniais kostiumais, pasižyminčiais sodriais spalvų sąskambiais ir harmoninga drabužių visuma, pasipuošė Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ dalyviai. Audėjos kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai bei Lietuvos muziejai.
Tel. 8 460 51414
El. p. zulinas@gmail.com
Teresė Žulkienė – viena ryškiausių lietuvių audėjų, savo sukurtais audiniais džiuginanti ne tik tautiečius, bet ir garsinanti Lietuvą ir jos tautodailę užsienyje. Teresės Žulkienės meninės pasaulėjautos šaknys – Žemaitijos kaimo kultūroje, suteikusioje audėjai nepaprasto atkaklumo, darbštumo ir jautrumo, sužadinusioje įgimtą potraukį austi ir formavusioje jos kūrybinės raiškos individualumą. Jos kūryba itin įvairiapusė, atskleidžianti tautodailininkės išmonę ir kūrybingumą. Neįmanoma atsigrožėti tradicinių ir naujai sukurtų raštų lovatiesėmis, vienomis spalvingiausių ir dekoratyviausių interjero audinių. Išilgadryžės lovatiesės ypač efektingos, joms būdingas sodrus koloritas: tamsiai raudona, žalia, juoda, bijūno, geltona, violetinė derinamos kontrastingai. Tautodailininkės austų lovatiesių dekoras taip pat pasižymi ramaus fono ir ryškesnių spalvų smulkių geometrinių motyvų kompozicijomis. Raštas ritmiškai kartojasi ir sudaro raiškų grafinį piešinį, suteikiantį audiniui dinamikos, tam tikrų optinių efektų ir kuria erdvės gelmės iliuziją. Subtilia menine forma išsiskiria rankšluosčiai, kuriuose derinti natūralių pilkų ir balintų linų ar medvilnės gijos. Puošnumo jiems teikia plonas audinys ir dekoratyvinės detalės – itin dailiai vąšeliu nerti ažūriniai nėriniai, pagyvinantys lygią krašto liniją. Juostos išaustos įvairiomis technikomis – pintos (rombelių raštu), rinktinės, kaišytinės. Rinktinėse juostose atpažįstami žirgelių, žalčiukų, eglutės, kryžiuko, grėbliukinio kryžiaus, rombo raštai. Juostose savo nuožiūra vieni motyvai smulkinti arba stambinti, papildyti pačios autorės sukurtais ornamentais. Gražios Teresės Žulkienės austos skarelės, išsiskiriančios iš kitų audinių languotais, raudonai baltais raštais. Šią svarbią žemaičių moterų tautinio kostiumo detalę būdinga virš kaktos surišti mazgu ir palikti grakščiai atsikišusius kampelius. Skarelės žaismingumas išryškėja pakraščių puošyboje, jie apsiūti spalvotais vilnoniais kuteliais, kurie tarsi įrėmina, papildo ir paryškina audinio spalvų ornamentą. Dekoratyviniai kilimėliai ir pagalvėlės, austos kilpine (pešiotine) technika, traukia akį savo kompozicijos elementais: stilizuotais augalijos ir paukščių motyvais, išdėstytais simetriškai vieni prieš kitus veidrodinio vaizdo principu. Pagalvėlės įdomios savo medžiagiškumu, paviršiaus faktūra, audinio fono ir įvairiaspalvių, tankiai išpešiotų kilpelėmis, smulkių ir stambių motyvų sąskambiu, ritmo pajautimu.
Tęsdama senąsias lietuvių liaudies tekstilės tradicijas, gerai išmanydama audinių atlikimo technikų įvairovę ir regioninius jų skirtumus, Teresė Žulkienė savo kūryboje kuria originalius spalvų derinius, šiuolaikiškai stilizuoja ir interpretuoja tradicinius raštus. Tautodailininkės kūriniai žavi plastinės kalbos vitališkumu, raiškos nuoširdumu, juose atsispindi savitas kūrėjos pasaulio suvokimas.
Miglė Lebednykaitė