Kazimiero Kliuko, Nijolės Kliukaitės-Kepenienės, Naglio Granicko ir Šarūnės Kepenytės-Bernotavičienės tapybos darbų paroda

Apie Parodą

2022 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienį, 17 val. Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje (J. Janonio g. 9) atidaroma vienos genties: Kazimiero Kliuko, Nijolės Kliukaitės-Kepenienės, Naglio Granicko ir Šarūnės Kepenytės-Bernotavičienės tapybos darbų paroda.

Parodos eksponavimo laikas:
2022 07 25 – 08 05.

MANO TĖČIUI 100

Apie šią parodą senokai mąsčiau. Labai norėjau kitiems parodyti tuos kelis išlikusius tėčio darbus – betgi jie tik trys! Mano tėtis – KAZIMIERAS KLIUKAS – gimė 1922 metų rugpjūčio 4 dieną Malkavos kaime (lietuvių kaimas Baltarusijoje). Nežinau, kokiais tikslais ir kaip visas lietuvių kaimas nuo Utenos išsikėlė gyventi į Baltarusiją, matyt, kalti karai ir kitokios istorinės peripetijos. Į II-ojo Pasaulinio karo mėsmalę tėtis pateko septyniolikos. Tik dabar, kai mano anūkui šešiolika, suvokiu, kiek jam, dar beveik vaikui, teko patirti ir ištverti, juk fronte perėjo visą karą. Tėtis visada piešė, todėl po karo, apsigyvenęs Vilniuje, bandė mokytis, deja, stabdė materialiniai sunkumai, bet mūsų namai visada buvo pilni knygų, piešinių, net fisharmoniją tėtis iš kažkur buvo parsitempęs, bandė muzikuoti.

Kaip jau minėjau, mano anūkui – NAGLIUI GRANIZKUI – jau šešiolika. Savo prosenelio jis niekada nematė, bet kažkuo man jų darbai susišaukia, nors Naglio piešiniai labai saviti. Išskirtiniai. Kartais man atrodo, kad tas jaunuolis (vos neparašiau vaikas) skaudžiai išgyvena viso pasaulio skausmą. Naglis Granickas aštuonias kleses baigė E. Balsio menų gimnazijoje, bet dabar šeima gyvena Kaune, o Naglis mokosi Kauno dailės gimnazijoje.

Dukrytės – ŠARŪNĖS KEPENYTĖS-BERNOTAVIČIENĖS – parodoje tėra vienas darbelis. Londone, Midlsekso universitete įgijusi iliustratorės specialybę, Lietuvoje pasuko Teisės keliu, dabar studijuoja Vilniaus universitete. Namuose yra ir daugiau Šarūnės darbų, bet jie atlikti visai kita technika, manau, savojo laiko dar sulauks.

Aš – NIJOLĖ KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ – piešiu žodžiu, bet kartais leidžiu sau pasitaškyti drobėje. Tėčio genai.

Nijolė Kliukaitė