Valdo Jenciaus personalinė fotografijos ir kitokios kūrybos paroda „Urbanistinių džiunglių rūšis“.

Apie Parodą

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje, J. Janonio g. 9 Valdo Jenciaus personalinė fotografijos ir kitokios kūrybos paroda „Urbanistinių džiunglių rūšis“.
Parodos atidarymas 2020 liepos 2 d. 17 val. Parodos eksponavimo laikas - 2020 07 02 - 07 27.

Valdas Jencius
– multidisciplininis menininkas, ypatingą dėmesį skiriantis fotografijai, tapybai, video menui, poezijai ir kitoms rašymo formoms. Kūrybinių veiklų fokusas nukreiptas į šių laikų pasaulinės ir vietinės aplinkos socialines, antropologines ir kultūrines ypatybes, o taip pat laikui nepavaldžius humanistinius bei psichologinius motyvus. Nuo 2014 kūryba eksponuota galerijose ir kitose parodų erdvėse Danijoje, Osle, Stokholme, Helsinkyje, Lietuvoje ir Niujorke.
Autoriniai straipsniai su nuotraukomis publikuojami Lietuvos spaudoje. Gimė ir užaugo (1985-2012) Klaipėdoje. 2012-2017 gyveno Kopenhagoje (Danija), 2017-2018 - Vilniuje, o šiuo metu daugiausia laiko praleidžia Norvegijoje ir Klaipėdoje.
Bet kurios rūšies vaizdinė medija gali būti suvokiama ir interpretuojama skirtingai ir ko gero nėra nieko blogo kai žiūrovas susikuria savo asmenines vidines refleksijas, kurios galimai skiriasi nuo tų, kurias turėjo ar turi pats menininkas. Požiūrių įvairovė sudaro sąlygas sąveikai tarp meno kūrinio, žiūrovo ir kitų žiūrovų, ko pasekoje gali susiformuoti platforma unikalių idėjų pasikeitimui bei išsivystyti gyvas ir dinamiškas socialinis dialogas. Todėl neprisiimu jokių nepajudinamų teiginių ir palieku šios parodos turinį visiškai atvirą bet kokiam suvokimui ir aiškinimui, tačiau, tuo pačiu, norėčiau būti atviras ir pasidalinti tuo, ką tai reiškia (ar bent jau aš manau, kad reiškia) man ir kaip aš tai suprantu asmeniškai. Nors šioje parodoje pristatau trijų skirtingų meno sričių - poezijos, tapybos, fotografijos - kūrinius, būtent darbas su fotografijos archyvais esmingiausiai nulėmė temos pavadinimą. Toliau pateiksiu trijų parodos pavadinimo žodžių apibrėžimus su nedideliais komentarais:
Rūšis - apibrėžiama kaip „gyvų organizmų grupė, susidedanti iš panašių individų, galinčių keistis genais arba kryžmintis. Rūšis yra pagrindinis natūralus taksonominis vienetas, reitinguojamas žemiau genties ir žymimas lotynišku binomu, pvz. Homo sapiens.” Šios parodos kontekste dominuojančia rūšimi, be abejonės, laikytinas žmogus.
Urbanistinis - „susijęs su miestais ir jų ypatybėmis“. Šis terminas apibrėžia kultūrinį aplinkos tipą (šiuolaikinis miestas), kuriame gyvena toji dominuojanti rūšis.
Džiunglės - „žemės plotas, užaugęs tankiu mišku ir sužėlęs augmenija, įprastai tropikuose“. Siūlau perfrazuoti oficialų apibrėžimą į tokį, kuris tiksliau paaiškina parodos pavadinimo metaforą: žemės plotas, tankiai užstatytas miesto aplinkos elementais ir savybėmis (pastatais, gatvėmis, alėjomis ir prospektais, parkais, skverais ir kitokiomis viešomis bei neprieinamomis erdvėmis) ir pasižymintis atitinkamomis vyraujančio gyvenimo būdo kultūrinėmis taisyklėmis (darbo, laisvalaikio, bendravimo, orientacijos ir išgyvenimo būdais).
Fotografijų ekspozicijos turinį sudaro Europos miestuose užfiksuoti kadrai, kuriuos skiria šimtų ir tūkstančių kilometrų bei keletos metų (2013-2019) atstumas. Nuotraukose nesunku įžvelgti kultūrinius skirtumus, tačiau aptinkame ir gausybę lengvai pastebimų, fundamentalių panašumų, siūlančių aibę prieštaringų minčių, taip pat ir tokią, kad visos šios skirtingos subkultūros gali būti matomos kaip vienos nedalomos kultūros, atitinkančios dvi esmines sąlygas, detalės: ta pati biologija bei psicho-sistemoje viešpataujantys instinktai; ta pati miesto tipo gyvenamoji aplinka ir įpročiai, susiję su gyvenimu joje. Visos parodos nuotraukos išeksponuotos ir suskirstytos pagal temą, turinį ir emocijas, o ne geografines koordinates ar laiką, todėl gretimi kadrai gali lygiai vaizduoti tiek ekspresyvų to paties miesto kontrastą, tiek ir kalbėti apie bendrus gyvenimo būdus, tačiau skirtingose Europos taškuose. Išskirtinai daug savo fotografinio dėmesio skiriu miesto šventėms, nes jų aplinką laikau idealia dirva pasireikšti natūraliausiems žmogiškiems instinktams ir modernioje kultūroje pažabotam pasąmonės gaivalui, kas tyrėjui virsta idealiu mokslinio ir meninio stebėjimui lauku. Kita svarbi kategorija yra tai, ką įvardiju „kasdienio gyvenimo“ terminu, kuriame refleksuojama mano paties artima socialinė aplinka, o tuo pačiu ir šiuolaikinio žmogaus daugiaspalvių kultūrinių ir psichologinių savybių įvairovė. Nors gali pasirodyti kaip nereikšmingos detalės ar smulkmenos, tačiau neretai jos yra pagrindinė visumos paveikslo konstrukcinė medžiaga.
Parodoje eksponuojami tapybos darbai atsirado siekiant kitoniškų meninės ir dokumentinės refleksijos formų bei geresnio savęs, pasaulio ir žmogaus suvokimo - sustabdant ir išryškinant tuos retai pastebimus akimirkos momentus, kurie atspindi mūsų tarpžmoginius santykius ir individualų vidinį kosmosą, pasireiškiantį per akis, lūpų kamputį, raukšlę kaktoje...
Poezija yra mano intymiausias ir labiausiai artimas minties ir emocijos santykis su pasauliu - dvasinis ekshibicionizmas.

www.valdasjencius.com