VIDO PINKEVIČIAUS tapybos darbų paroda „Tarp dangaus ir žemės“
Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje ( J. Janonio g. 9)
VIDO PINKEVIČIAUS/1949-2012/ tapybos darbų paroda „Tarp dangaus ir žemės“, skirta šviesiam menininko atminimui.
Parodos eksponavimo laikas 2022 04 12- 05 07
Parodos pristatymas vyks balandžio 12 d. 17.00 val.
VIDAS PINKEVIČIUS/ 1949-2012
Tarp dangaus ir žemės
Tapytojas VIDAS PINKEVIČIUS į amžinos ramybės uostą savo luoteliu išplaukė prieš dešimt metų, o gal išskrido. Kai pagalvoji, jis visą laiką buvo kažkur tarp dangaus ir žemės. Visą savo gyvenimą menininkas nugyveno lyg ne žemėje, o tapyboje. Drobėse išliedamas savo mintis, džiaugsmus ir sopulius.
„Nemėgdavau eit į jo dirbtuvę“, - sako tapytojas Juozas Vosylius. – Ko ten eiti? Nueini ir jautiesi kaltas, kad nieko nedirbi“. Vido Pinkevičiaus dirbtuvė visada iki pat lubų buvo užkrauta paveikslais. Niekas nepasikeitė ir dabar, Vidui išėjus. Paveikslų nesumažėjo. Grafikė Felicija Pinkevičienė keletą didelių vyro paveikslų mielai paskolino mūsų parodai Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje. Likusius vėl rūpestingai surūšiavo aukštose lentynose pagal jai vienai žinomą tvarką. Žinoma, kad paveikslų vieta ne lentynose, o parodų salėse. Tik ar daug tų parodų... O gaila, nes kito tokio tapytojo, koks buvo Vidas, ilgai nebus, ir tikrai nevalia jo neprisiminti.
Už šią parodą dėkojame tapytojui Juozui Vosyliui, šios parodos kuratoriui ir sumanytojui.
Dailininkas VIDAS PINKEVIČIUS gimė 1949 m. Gruzdžiuose (Šiaulių r.). Mirė 2012 m. Klaipėdoje.
1973 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, monumentaliąją tapybą (freskos-mozaikos specialybė). Dailės parodose dalyvauja nuo 1973 m. Nuo 1986 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
V. Pinkevičiaus kūrybai būdinga ekspresyvus potėpis, formų ir faktūrų „audros“ drobėje; drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes, kurias subtiliai dengia ar sustiprina tamsesnių spalvų sluoksniai („Javai“ 2001, „Pilka pieva“ 2007). Dažnai pasitaiko žydinčių vienišų obelų, sodų, kupinų žalios pavasario vešlumos ar pilkos rudens rimties, motyvai. Dailininkas ne vienoje drobėje eksploatuoja lietuvių liaudies folklorą, biblinius siužetus („Sūnus paklydėlis“ 1993, „Liūdintis“ 1980, „Žmonės, žiūrintys į dangų“ 1997).
Iš menininko pasisakymų:
„Menotyrininkai, kurie labai mėgsta viską sudėlioti į stalčiukus, priskiria mane ekspresionistams. Jo, galbūt, bet yra šiek tiek siurrealizmo. Ne, egzorto man nereikia: smegenyse vaizdinių nenešioju, išsilieju drobėje ir užmirštu. Man labai patinka Nydarlandų siurrealistai, J. Boschas. iš gyvenimo pajautų tai ateina. Salvadoras Dali tapė taip, kad, rodos, niekas jo paveiksle nesiriša - tai pasąmonės dalykai. Aš prieš stodamas prie molberto nusipaišau daug piešinių, pailsiu, ir prieš vakarą jau žinau, kokį eskizą krapštysiu rytojaus rytą. Nesu visa apmąstantis, labiau pasineriu į neišvengiamą būseną.
Dabar darau tai, ką noriu. Dėl to jaučiuosi laimingas. Galbūt kartojuosi, bet kai pasižiūri, keliolikos metų darbai - skirtingi savo maniera. Tik prie to, ką anksčiau vienu ypu nutapydavau, dabar krapštausi kelias dienas. Gal branda turi ir žavesio: greičiau pavyksta sustyguoti, padaryti įspūdį. Tobulo paveikslo nėra, bet nėra ir ribų tobulumui; jas gali nubrėžti tik Dievas.
O tie spalvų sluoksniai savaime išeina. Iš tikro, jeigu jauti spalvas, tada suderinsi jas. Jeigu ne, gali prisigalvot daugybę teorijų, prisiskaityt daugybę knygų, ir nežinosi, kas gražu, jeigu neduota prigimties. O štai virtuoziškai piešti ilgai kankindamasis gali išmokti.“ /Vidas Pinkevičius, 2007 m.
Apie Vido Pinkevičiaus kūrybą:
„Prisimenu Vidą ir svarstau, koks tai nepaprastai laimingas likimas, kokia laiminga dalia, kai tu gali gyventi tuo, kam esi gimęs. Manau, Vidui tapyti, kurti buvo taip pat natūralu kaip mums kvėpuoti. To mes net nejaučiame, apie tai negalvojame kiekvieną minutę.“ /Kristina Jokūbavičienė
„V. Pinkevičius daugiausia tapė figūromis knibždančias kompozicijas ir peizažus, istorinės, mitologinės tematikos darbaus, imponuodamas itin ekspresyviu braižu, formų ir faktūrų „audromis“, spalvų dermėmis. Bėgant dešimtmečiams dailininko tapybos maniera mažai kuo pasikeitė, nuo savojo kelio jis „nenuklydo“, liko ištikimas koloristinei, ekspresyvios tapybos mokyklai, savo skubriam, smulkiam potėpiui, mėgo varijuoti tomis pačiomis temomis ir motyvais, iš kurių vienas jo mėgstamiausių buvo Klaipėdos senamiestis.
Daugiafigūrėse, dinamiškose V. Pinkevičiaus kompozicijose nerimastingai skubančių, besiblaškančių personažų skruzdėlynas kiekvienąsyk atsiverdavo vis kitaip, formų ir faktūrų sūkuriuose, turtingose spalvinėse dermėse ir potėpių raizgalynėje užkoduotomis simbolinėmis prasmėmis ir filosofinėmis potekstėmis. Egzistencinės įtampos kupini V. Pinkevičiaus peizažai ir figūrinės kompozicijos, besiremiančios lietuvių liaudies folkloru ar bibliniais siužetais, tarsi atkeliavę iš nenusakomo laiko, bet artimi ir suprantami šiuolaikiniam žmogui – pasimetusiam, abejojančiam, tuščiomis akimis žvelgiančiam į dangų... Jų autorius savo kelionę kūrybos labirintais tęsė nedvejodamas, skubėdamas ir vis melsdamas likimo, kad kuo ilgiau ji nesibaigtų. Toks magiškas buvo tos kelionės stebuklas, kurio motyvas nuolat spurdėjo V. Pinkevičiaus paveiksluose...“/Rita Bočiulytė
Iš žmonos prisiminimų:
„Su juo buvo taip ramu, toks kasdienis ritmas – darbo diena ar sekmadienis, lietus ar sniegas, šaltis ar kaitra. Jis viską atiduodavo tapybai. Kai nupirkdavo darbą, tris ketvirtadalius gautų pinigų išleisdavo drobei ir dažams. Neseniai radau jo užrašus ir nustebau – perskaitė visą Senąjį ir Naująjį testamentą. Apie savo darbus nemėgo pasakoti, sakydavo paprastai – drobė, formatas. Bet labai džiaugdavosi visais, besidominčiais jo kūryba. O pernai vasario 11–ąją pasakė: į dirbtuvę nebeisiu, viską padariau, mirti nebijau. Po poros mėnesių išėjo Anapilin.“/Felicija Kačenauskaitė, 2013 m.
Iš kolegų prisiminimų:
„Nesibaigiantis siužetų, vaizdų, temų srautas jo rankomis gulė ir gulė į drobes ir nesuskaičiuojamus piešinių lakštus – dešimtimis tūkstančių – kiekvieną dieną, kiekvieną darbą pripildydamas atsakomybės jausmu grįsto prasmingo turinio. Žiūriu į tapybos darbų pilną nemažą poros kambarių dirbtuvės erdvę, piešinių lakštų „babelius”, ir mintyse nejučia išplaukia poetės sakinys: „Aplink Žemę keturis kartus”... Kažin, ar tai tik metafora...“/Juozas Vosylius
„Aš jį vadindavau kariu. Nes jis buvo toks tvirtas, visada kūrybingas, kasryt darbingas. Ir kiek padarė!.. Mes nė vienas tiek nepadarėm toli gražu.“/Danas Andriulionis
https://www.biblioteka.lt/lt/personaliju-paieska/vydas-pinkevicius
https://bit.ly/3jG76sE